Nyderlanduose aptiktas galimas XVII amžiuje žuvusio garsiojo muškietininko d’Artanjano kapas. Kaip skelbia televizijos kanalas NOS, remontuojant Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Mastrichte, darbininkai tiesiai po buvusiu altoriumi atkasė senovinį skeletą. XVII amžiuje garbė atgulti tokioje vietoje tekdavo išskirtinai tik aukščiausios diduomenės atstovams. Archeologai beveik neabejoja, jog radinys priklauso karališkųjų muškietininkų vadui – grafui d’Artanjanui.
d’Artanjanas: muškietos kulka ir genetinė ekspertizė
Žuvusiojo tapatybę išduoda ne tik elitinė kapavietė, bet ir rasti artefaktai. Prie palaikų tyrėjai aptiko to meto prancūzišką monetą bei muškietos kulkos, įstrigusios velionio krūtinės ląstoje, fragmentus.
Siekiant galutinai patvirtinti istorinę sensaciją, DNR mėginiai jau iškeliavo į specializuotą laboratoriją Vokietijoje. Čia genetinė medžiaga bus lyginama su šiuolaikinių Gaskonijos de Bacų giminės palikuonių pavyzdžiais. (Istorinis d’Artanjano prototipas turi palikuonių, gyvenančių ir mūsų dienomis. Šiandien žinomiausias iš jų – prancūzų politikas Aymery de Montesquiou-Fezensacas).
Nyderlandų tyrėjai nusiteikę itin optimistiškai. Archeologas Wimas Dijkmanas pabrėžė, jog kol kas nė viena detalė neprieštarauja d’Artanjano versijai, o bažnyčios diakonas Josas Valke pareiškė esąs 99 proc. įsitikinęs, jog palaikai priklauso legendiniam muškietininkui.
Tikrasis herojus: nuo karaliaus iki A. Dumas romano
Pasaulinę šlovę d’Artanjanas pelnė tik praėjus 150 metų po mirties, tapęs kultinio Alexandre’o Dumas romano pagrindiniu herojumi.
Tikrasis Charles’is de Batzas de Castelmore’as gyveno ne ką mažiau audringą gyvenimą. Jis buvo prancūzų karaliaus Liudviko XIV patikėtinis ir ėjo karališkųjų muškietininkų kapitono leitenanto pareigas (būtent jis dalyvavo skambiai sulaikant finansų ministrą Nicolas Fouquet). 1672 metų pavasarį karalius paskyrė jį Lilio – strategiškai svarbiausio miesto kare prieš Olandiją – gubernatoriumi. Ši karinė kampanija grafui tapo paskutinė: 1673 metų birželio 24 dieną jis žuvo mūšyje per Mastrichto apgultį. Pagal to meto papročius, karininkas palaidotas netoli mūšio lauko kartu su kitais kritusiais kariais. Žinoma, jog karalius nuoširdžiai apraudojo savo ištikimą tarną.
Iš bibliotekos į nemirtingumą: kaip Charles’as de Batzas tapo legenda
Tikro muškietininko virtimas literatūros ikona – atskira ir įtraukianti istorija. A. Dumas nesukūrė savo herojaus iš nieko. Praėjus beveik trisdešimčiai metų po Charles’io de Batzo žūties, jo buvęs tarnybos draugas, rašytojas Gatienas de Courtilzas de Sandrasas, išleido knygą „Pono d’Artanjano memuarai“. Tai nebuvo tiksli gvardiečio biografija – autorius dosniai pagardino realius faktus išmone ir nuotykiais.
Praėjus pusantro šimtmečio, 1840-ųjų pradžioje, A. Dumas vienoje Paryžiaus bibliotekų aptiko šį gerokai primirštą kūrinį. Perskaitęs memuarus, rašytojas suprato radęs tobulą medžiagą. Jis atmetė nuobodžią realybę, pasiskolino skambų vardą, gaskonišką temperamentą bei istorinį kontekstą ir šiuo pagrindu sukūrė nemirtingą personažą, kuris šiandien žinomas kiekvienam.
Juodi drabužiai ir raudoni kulniukai
Iki šių dienų išliko tik du d’Artanjano portretai – graviūra iš minėtos knygos bei dvaro dailininko van der Meuleno darbas. Kiek jie atitinka tikrovę, nėra aišku, tačiau amžininkai karininką apibūdindavo kaip išvaizdų ir kilnų žmogų.
Įdomu tai, jog tikrasis grafas uoliai sekė madą. Nors pirmenybę teikė griežtam ispaniškam stiliui ir juodai spalvai, kaip aukštos kilmės ženklą jis visada avėjo batus su raudonais kulniukais. Kai po muškietininko mirties notaras aprašinėjo jo turtą prabangiame Paryžiaus Lotynų kvartale, atrado neįtikėtinai turtingą garderobą, kurio dalis kostiumų buvo siuvinėti tikrais deimantais.
