Ukraina ieško veiksmingų ugnies nutraukimo mechanizmų. Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Heorhijus Tychyjus pareiškė, jog Kyjivas pasirengęs taikiniams susitarimams. Jo teigimu, pasitelkus tarptautinius partnerius šiuo metu rengiami penki dalinių paliaubų formatai. Tuo tarpu Rusijos finansų ministerijos duomenys rodo, kad Kremlius didina karinį biudžetą iki rekordinių 17 trilijonų rublių, aiškiai demonstruodamas siekį tęsti ilgą sekinamąjį karą.
Penki paliaubų formatai
Ukraina suvokia, kaip sudėtinga nedelsiant pasiekti visuotinę taiką, kuriai pritarė dar 2025 metais, todėl renkasi „mažų žingsnių“ taktiką bei sektorinius susitarimus. Dėmesys krypsta į laivybos saugumą Juodojoje jūroje, tarpininkaujant Turkijai bei Egiptui, ir žemės ūkio produktų eksporto apsaugą, kur aktyviai dalyvauja Indija. Atskira derybų kryptis – abipusis smūgių prieš ypatingos svarbos energetikos infrastruktūrą stabdymas. Šiame procese pagrindinėmis derybininkėmis tampa JAV ir Indija, kurios diplomatijai vadovauja užsienio reikalų ministras Subrahmanyamas Jaishankaras.
Kyjivo strateginė ašis – telkti Globaliųjų Pietų valstybes, ypač Indiją, ir Vakarų šalis bendram daugiavektoriam diplomatiniam spaudimui Kremliui. Visgi be Rusijos pritarimo šios iniciatyvos liks tik popieriuje.
Kremliaus viltys ir visuomenės letargas
Kremliaus veiksmai, nepriklausomų analitikų vertinimai bei sociologinės apklausos rodo, jog Vladimiras Putinas atsisako bet kokių kompromisų. Vienvaldystė leidžia jam ignoruoti visus tarptautinius siūlymus.
Sprendimus dėl derybų ar karo pabaigos priima asmeniškai V. Putinas, o Rusijos visuomenė neturi svertų daryti jam įtaką. Europos užsienio santykių tarybos (ECFR) tyrimas atskleidžia gilią šalies gyventojų apatiją: karas priimamas kaip nekintanti realybė, galinti tęstis iki kito dešimtmečio.
Ryškiausia ECFR tyrimo išvada – praėjus keleriems metams nuo invazijos pradžios, rusams vis dar sunku įvardyti karo priežastis ar apibrėžti jo tikslus. Atsakymuose dominuoja propagandos klišės: nuo „prevencinio smūgio“ iki „Donbaso gynybos“ ar „Europos spaudimo“. Maža to, gyventojai nesuvokia, su kuo iš tiesų kovoja – Ukraina, NATO ar paslaptingais „Vakarų lėlininkais“.
Ši sumaištis kyla dėl nuolat besikeičiančių oficialiųjų naratyvų. Kremliui tokia dezinformuota visuomenė suteikia idealią erdvę manipuliacijoms: nežinodami tikslių tikslų, žmonės nepajėgia įvertinti, ar jie pasiekti, todėl besąlygiškai priims bet kokį valdžios paskelbtą rezultatą kaip pergalę. V. Putinas nejaučia jokio vidaus spaudimo, todėl gali atmesti Ukrainos iniciatyvas ir tęsti karo veiksmus.
Išoriniai spaudimo svertai
Nesant vidinio pasipriešinimo, Rusijos lyderį gali paveikti tik išorės jėgos, garantuojančios Rusijos ekonomikos bei karo pramonės funkcionavimą.
Vakarų sankcijos iš esmės pakeitė Rusijos ūkio struktūrą ir pavertė ją priklausoma nuo Azijos rinkų. Būtent Kinija, Saudo Arabija bei Indija šiuo metu kontroliuoja esminius šalies ekonomikos svertus. Pekinas tiekia dvigubos paskirties elektroniką ir perka energijos išteklius. Rijadas valdo pasaulines naftos kainas, tad gavybos didinimas akimirksniu nusmukdytų Maskvos pajamas. Tuo metu Naujasis Delis užtikrina logistiką ir eksporto grandines.
Vakarų ginkluotė atima iš Rusijos pajėgų greitos pergalės viltis, o Globalieji Pietūs sprendžia, kiek lėšų liks Kremliaus ižde. Nepasikeitus Azijos partnerių pozicijai ar nenukritus naftos kainoms, vien diplomatiniais raginimais priversti Maskvą pasirašyti sektorinius taikos susitarimus vargu ar pavyks.
