NATO generalinis sekretorius Markas Rutte buvo priverstas atsisakyti savo ambicingo plano įvesti fiksuotą, teisiškai įpareigojančią NATO parama Ukrainai. Ši iniciatyva, kurią planuota ratifikuoti Aljanso viršūnių susitikime Ankaroje 2026 metų liepą, numatė, jog šalys narės kasmet skirs ne mažiau kaip 0,25 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP) Ukrainos reikmėms. Tačiau dėl konsensuso taisyklės šį projektą užblokavo penkios didžiausios Europos ir Šiaurės Amerikos ekonomikos. Užkulinę informaciją apie sužlugdytą gynybos iniciatyvą, remdamasis aukšto rango diplomatiniais šaltiniais Briuselyje, paskelbė britų laikraštis „The Daily Telegraph“.
NATO parama: Londonas ir Paryžius nepritaria kvotoms
Fiksuotiems finansiniams įsipareigojimams pasipriešino Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Ispanija, Italija ir Kanada. Šių šalių vadovybė išreiškė nepasitenkinimą dėl siūlymo susieti nacionalinius biudžetus su ilgalaikiais supranacionaliniais teisiniais reikalavimais. Kartu Londonas pabrėžė, jog ir toliau savarankiškai teiks didelę paramą Ukrainai, tačiau tai darys tik remdamasis suvereniais sprendimais, o ne NATO direktyvomis.
Pritarti M. Rutte planui pasirengusios buvo vos septynios Aljanso narės, kurios ir dabar Kijevui skiria daugiau nei 0,25 proc. savo BVP. Į šią nedidelę grupę pateko Lenkija, Baltijos šalys, taip pat Švedija, Danija ir Nyderlandai. Švedijos premjeras Ulfas Kristerssonas neslėpė nusivylimo didžiųjų Europos donorių pozicija. Pasak jo, Stokholmas užima trečią vietą pasaulyje pagal Ukrainai skiriamos finansinės paramos apimtį, todėl kitos Vakarų sostinės privalo „savo skambius žodžius pagrįsti realiais darbais“, praneša „The Guardian“.
D. Trumpo ultimatumas ir Europos spaudimas didinti išlaidas iki 5 proc.
Šis finansinis skilimas vyksta Baltųjų rūmų spaudimo Aljansui fone, Vašingtonui reikalaujant, kad sąjungininkai patys visiškai padengtų savo išlaidas. JAV prezidentas Donaldas Trumpas ne kartą pabrėžė, jog Amerikos Jungtinės Valstijos nebeketina prisiimti pagrindinės finansinės naštos užtikrinant Europos žemyno saugumą. Amerikos lyderis perspėjo: jei Europos sostinės neperorganizuos savo gynybos sektoriaus, Vašingtonas svarstys galimybę pasitraukti из NATO.
Apibendrindama 2025 metų rezultatus Aljanso vadovybė pranešė, jog visos šalys narės įvykdė reikalavimą savo gynybai skirti 2 proc. BVP. Vis dėlto, keičiantis geopolitinei realybei, nauji reikalavimai numato, jog artimiausiais metais šis rodiklis turėtų kilti iki 5 proc. Paryžiaus ir Londono nenorą prisiimti papildomų įsipareigojimų Ukrainai lemia būtent būtinybė skubiai rasti trilijonus eurų savo pačių nacionalinių armijų modernizavimui.
A. F. Rasmusseno posūkis: buvęs NATO vadovas prabyla apie Aljanso irimą ir siūlo „Europos super-NATO“
Šios finansinės aklavietės fone buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas pateikė skandalingą pareiškimą – jis paragino Europą iš esmės peržiūrėti visą kolektyvinio saugumo sistemą. Išskirtiniame interviu leidiniui „Politico“, duotame Prahoje vykusio „Globsec“ forumo metu, politikas, ilgą laiką laikytas vienu griežčiausių transatlantinių vanagų, pripažino, jog Aljansas išgyvena irimą. A. F. Rasmusseno teigimu, destruktyvi D. Trumpo pozicija pasėjo tiek daug abejonių dėl JAV įsipareigojimo laikytis kolektyvinės gynybos 5-ojo straipsnio, jog Europai liko vienintelė išeitis – išmokti žemyną ginti savo jėgomis.
Buvęs Aljanso vadovas pasiūlė kurti oficialią „norinčiųjų koaliciją“ – naują gynybos sąjungą pačioje NATO, kurioje galėtų dalyvauti tik tos šalys, kurios gynybai skiria bent 5 proc. BVP. Šios koalicijos narės pasirašytų tarpusavio saugumo įsipareigojimus, analogiškus 5-ajam straipsniui, tačiau numatančius galimybę balsuojant apeiti atskirų valstybių veto teisę bei oficialiai pašalinti sąlygų nevykdančias nares. A. F. Rasmussenas pabrėžė, jog nei ES, nei klasikinė NATO struktūra šiuo metu nepajėgios sustiprinti Europos saugumo, todėl žemynui būtini iš esmės nauji kariniai planai, kartotinis ginkluotės gamybos didinimas ir Ukrainos, kaip pagrindinio karinio bastiono prieš Rusiją, integracija. Savo iniciatyvą kurti „NATO pačioje NATO“ jis jau aptarė Berlyne ir planuoja ją pristatyti Prancūzijos, Jungtinės Karalystės bei Italijos lyderiams.
Esminis lūžis
„NEWSROOM IN“ primena, jog vienu metu įvykęs M. Rutte plano žlugimas ir radikalus A. F. Rasmusseno demaršas aiškiai atskleidžia tektoninius lūžius bei gilias vidines diskusijas dėl transatlantinio saugumo modelio ateities. Didžiųjų Europos ekonomikų nuovargį lemia gynybos įsipareigojimų lavina, didinanti nacionalinių biudžetų deficitą, bei augantis skeptiškas požiūris į JAV garantijų patikimumą. A. F. Rasmusseno idėja kurti elitinę „penkių procentų koaliciją“ su griežtomis taisyklėmis atrodo ne tik kaip siekis apeiti tradicinių institucijų paralyžių, bet ir как asmeninis ambicingas buvusio generalinio sekretoriaus projektas, mat jis akivaizdžiai siekia naujojo „Aljanso Aljanse“ vadovo vaidmens. Metu, kai 5-ojo straipsnio neliečiamumu viešai abejoja patys jo architektai, Europa žengia į pavojingą defragmentacijos zoną, kurioje už saugumą teks mokėti arba suverenitetu, arba milžiniškais pinigais.
