Ilgus metus Keiptauno pakrantė Pietų Afrikoje laikyta pasauline didžiųjų baltųjų ryklių sostine. Dar 1991 metais PAR tapo pirmąja valstybe pasaulyje, ėmusia saugoti šiuos jūrų plėšrūnus. Turistai ir mokslininkai iš visų žemynų plūdo čia išbandyti nardymo narvuose.
Visgi per pastaruosius kelerius metus įlankos vandenys ištuštėjo, praneša „CBS News“. Garsus gamtos fotografas Chrisas Fallowsas nurodė bauginančią statistiką – anksčiau per sezoną jis užfiksuodavo nuo 250 iki 300 baltųjų ryklių, o dabar šis skaičius artėja prie nulio. Mokslininkai bei ekologai muša pavojaus varpais, baimindamiesi, jog PAR taps pirmąja vieta planetoje, kurioje ši rūšis visiškai išnyks.
Jūros chirurgija: kaip aptikti pagrindiniai įtariamieji
Mįslė ėmė aiškėti 2015-aisiais. PAR nacionalinių parkų jūrų biologė Alison Kock iš narų gavo kraupių nuotraukų – vandenyno dugne gulėjo baltųjų ryklių gaišenos su keistais, idealiai lygiais pjūviais. Išplaukusi į vietą, kur rasti palaikai, A. Kock komanda susidūrė su pagrindiniais įtariamaisiais. Ten pat plaukiojo pora orkų.
Prabėgus dar dvejems metams, 2017-aisiais, vandenynas į krantą ėmė mesti negyvus ryklius su analogiškomis žaizdomis. Skrodimo rezultatai šokiravo biologus. Paaiškėjo, jog orkos ryklius perplėšdavo tik tam, kad suėstų vienintelį organą – kepenis. Šis organas sudaro beveik trečdalį ryklio kūno masės, be to, jame gausu skvaleno – maistingųjų riebalų. Orkoms ryklių kepenys tampa tikru energetiniu supermaistu.
Rykliai – aukščiausios grandies plėšrūnai, evoliuciškai nepratę tapti grobiu. Pasak A. Kock, pajutę grėsmę, baltieji rykliai paprasčiausiai paliko pavojingą įlanką ir migravo toliau palei pakrantę. Biologė pabrėžė, jog bendra populiacija PAR išlieka stabili, mat plėšrūnai paprasčiausiai pakeitė buveinę.
Orkos – ne vienintelė ryklių dingimo priežastis
Būtent šioje vietoje kyla aštriausias konfliktas tarp biologų ir aplinkosaugininkų. Orkos iš tiesų tapo veiksniu, paskatinusiu baltųjų ryklių migraciją iš Keiptauno. Tačiau ekologai įsitikinę – nurašyti viską vien gamtos dėsniams reikštų užmerkti akis prieš kur kas gilesnę problemą. Nors orkos medžioja ryklius šimtmečius, šie masiškai dingti pradėjo tik dabar. Pasirodo, jog baltųjų ryklių populiaciją Pietų Afrikoje kritiškai nusilpnino žmogaus veikla. Pirmiausia tai lėmė maisto trūkumas – žvejams masiškai gaudant smulkiąsias ryklių ir žuvų rūšis, baltieji rykliai neteko įprasto raciono. Dar viena opi problema – žvejybiniai tinklai bei ūdos. Milžiniškas kiekis baltųjų ryklių žūsta kaip atsitiktinis laimikis pramoninės žvejybos tinkluose, išraizgytuose palei visą PAR pakrantę.
Orkų atakos tapo tik paskutiniu lašu, paskatinusiu tokį staigų ir visuotinį plėšrūnų atsitraukimą iš regiono.
Didžiausių baltųjų ryklių populiacijų buveinės
Kol Pietų Afrika bando susigrąžinti savo plėšrūnus, pasaulyje lieka vis mažiau vietų, kuriose didžiųjų baltųjų ryklių populiacija išlieka santykinai stabili. Pagrindinės jų buveinės šiuo metu telkiasi trijuose regionuose:
| Regionas | Populiacijos ypatumai |
| JAV (Kalifornija) ir Meksika (Gvadalupės sala) | Šiaurės rytinė Ramiojo vandenyno dalis – vienas pagrindinių pasaulinių ryklių centrų. Vandenys aplink Gvadalupės ir Faralonų (Kalifornija) salas traukia ryklius milžiniškomis jūrų dramblių bei ruonių kolonijomis. |
| Australija (Neptūno salos) | Pietinė ir vakarinė Australijos pakrantės istoriškai garsėja gausiomis populiacijomis. Būtent čia įsikūrusi viena seniausių pasaulyje ryklių stebėjimo zonų. |
| JAV (Menkių kyšulys, Masačusetsas) | Pastaraisiais metais JAV šiaurės rytuose fiksuojamas beprecedentis baltųjų ryklių skaičiaus augimas. Tai retas ekologų sėkmės pavyzdys – dėl pilkųjų ruonių (pagrindinio ryklių maisto šiame regione) apsaugos plėšrūnai masiškai sugrįžo prie Naujosios Anglijos krantų. |
Vandenynas keičiasi neįtikėtinu greičiu. Keiptauno istorija puikiai iliustruoja, jog net ir mitybos grandinės viršūnėje esantys aukščiausios grandies plėšrūnai privalo trauktis, neatlaikę protingų konkurentų bei destruktyvios žmogaus veiklos spaudimo.
