Vengrijoje įvyko Vengrijos rinkimai, prikaustę viso Europos Sąjungos dėmesį. Visus intrigavo esminis klausimas: ar valdžioje išsilaikys valdančioji koalicija „Fidesz“ ir jos ilgametis lyderis Viktoras Orbanas, kurio politika nuolat kelia susierzinimą Briuselyje.
Vengrijos rinkimai ir Viktoro Orbano monopolija
V. Orbanas – politikos sunkiasvoris, turintis parlamento superdaugumą ir valdantis šalį jau 20 metų (1998–2002 m. ir be pertraukų nuo 2010 m. iki šiol).
Nuo 2010 m. balandžio, kai „Fidesz“ ir Krikščionių demokratų liaudies partijos (KDNP) koalicija užsitikrino dviejų trečdalių daugumą parlamente, V. Orbanas nepralaimėjo nė vienos nacionalinės kampanijos. Rinkimus jis užtikrintai laimėjo 2014, 2018 ir 2022 m. Tačiau šįkart jo hegemonijai iššūkį metė žmogus iš paties premjero artimiausios aplinkos.
Kas tas Peteris Madjaras: nuo funkcionieriaus iki opozicijos lyderio
Pagrindiniu V. Orbano varžovu šiuose rinkimuose tapo opozicinės partijos TISZA (Pagarbos ir laisvės partija) lyderis Peteris Madjaras. Jo iškilimo istorija primena įtempto siužeto politinį serialą.
Iki 2024 m. P. Madjaras aktyviai veikė pačioje „Fidesz“ sistemoje. Į partiją jis įstojo dar būdamas studentas 2003 m., vėliau dirbo Vengrijos nuolatinėje atstovybėje ES Briuselyje, vadovavo vyriausybės diplomatinei grupei bei Vengrijos plėtros banko teisės skyriui. Jo karjera klostėsi lygiagrečiai su dabar jau buvusios žmonos Judit Vargos, 2019 m. tapusios teisingumo ministre, kilimu. Tiesa, per skyrybas 2023 m. ji apkaltino P. Madjarą smurtu artimoje aplinkoje, bet politikas šiuos teiginius kategoriškai neigė.
Lūžio tašku tapo 2024 m. vasaris. Vengriją sukrėtė plataus masto politinis skandalas. Paaiškėjo, jog tuometė respublikos prezidentė Katalin Novak suteikė malonę buvusiam vaikų globos namų direktoriaus pavaduotojui, nuteistam už bendrininkavimą pedofilijos byloje. Malonės dokumentus ruošė būtent teisingumo ministrė J. Varga. Kilus pasipiktinimo bangai, K. Novak ir J. Varga nedelsiant atsistatydino.
Pačiame krizės įkarštyje P. Madjaras žengė netikėtą žingsnį – jis demonstratyviai paliko „Fidesz“ partiją. Davęs sensacingą interviu populiariam tinklalaidės kūrėjui, jis griežtai sukritikavo V. Orbano vyriausybę. „Nenoriu būti dalimi sistemos, kurioje tikrai atsakingi žmonės slepiasi už moterų sijonų“, – tuomet pareiškė jis.
Šis vaizdo įrašas žaibiškai išplito internete, surinko per 1,4 mln. peržiūrų ir akimirksniu pavertė P. Madjarą pagrindiniu Vengrijos opozicijos veidu.
Rekordinis rinkėjų aktyvumas
Buvusių sąjungininkų intriga ir arši kova paskatino vengrus masiškai plūsti prie balsadėžių. Opozicinis leidinys HVG dar rinkimų rytą aktyvumą pavadino „absoliučiai rekordiniu“.
Nacionalinio rinkimų biuro (NVI) duomenimis, iki 18.30 val. (likus pusvalandžiui iki apylinkių uždarymo) savo valią pareiškė 77,8 proc. rinkėjų – tai beveik 6 mln. iš 7,5 mln. balsavimo teisę turinčių piliečių.
Palyginimui: per ankstesnius parlamento rinkimus 2022 m. balandį galutinis aktyvumas siekė 70,5 proc. Toks milžiniškas politinio aktyvumo šuolis rodo, jog Vengrijos visuomenė trokšta ryžtingų permainų arba atvirkščiai – siekia dar tvirčiau patvirtinti pasitikėjimo mandatą dabartinei valdžiai.
Pagrindiniai V. Orbano ir P. Madjaro programų skirtumai
Lyginant V. Orbano („Fidesz“) ir P. Madjaro (TISZA) programas, darosi visiškai aišku, kodėl naujasis lyderis tapo tokia rimta grėsme premjerui. Mat jis nesistengia įtikinti V. Orbano rinkėjų tapti liberalais – jis siūlo jiems tą pačią konservatyvią bazę, tik „be toksiškų priemaišų“.
Portalo NEWSROOM IN žurnalistai išanalizavo abiejų politikų platformas ir išskyrė esminius punktus: kur jie kaktomuša susiduria, o kur jų pozicijos beveik identiškos.
| Sritis | Viktoras Orbanas („Fidesz“) | Peteris Madjaras (TISZA) |
| Santykiai su ES | Konfrontacija. ES – grėsmė suverenitetui. V. Orbanas blokuoja Briuselio iniciatyvas ir naudoja veto teisę kaip šantažo įrankį. | Pragmatizmas. ES – ekonominė būtinybė. Tikslas: atšildyti Europos fondų lėšas ir nutraukti „amžiną karą“ su Briuseliu. |
| Korupcija ir kontrolė | Valstybinis kapitalizmas. Lojalaus nacionalinio elito kūrimas (draugai ir giminaičiai gauna valstybinius užsakymus). Atsisakymas prisijungti prie Europos prokuratūros (EPPO). | Deoligarchizacija. Pagrindinis programos punktas: nedelsiant prisijungti prie EPPO, atlikti tyrimus prieš V. Orbano aplinką, susigrąžinti neteisėtai privatizuotą turtą. |
| Valdžios sąranga | Monopolija. Visų valdžios šakų, visuomeninės žiniasklaidos ir teismų kontrolė. Neterminuotas lyderio valdymas. | Institucinė apsauga. Premjero kadencijų ribojimas (daugiausiai 8 metai), teismų depolitizavimas ir nepriklausomos žiniasklaidos grąžinimas. |
| Biudžeto prioritetai | Įvaizdžio megaprojektai, stadionai, užsienio aktyvų (oro uostų, telekomunikacijų) pirkimas, didžiulės subsidijos lojaliam verslui. | Lėšų nukreipimas į socialinę sferą: atskirų Švietimo bei Sveikatos apsaugos ministerijų įsteigimas, atlyginimų didinimas mokytojams ir gydytojams. |
| Užsienio politika | Rytų kryptis. Ryšių su Kinija gilinimas (gamyklos, paskolos) ir energetinės sąjungos su Rusija išlaikymas. | Vakarų inkaras. Vengrija – patikima NATO ir ES narė. Priklausomybės nuo Pekino bei Maskvos kritika. |
Stebinantys sutapimai: kur politikų nuomonės sutampa
Įdomiausia P. Madjaro programos dalis – tai, ko jis atsisako iš klasikinio opozicijos arsenalo. Siekdamas neatbaidyti konservatyvaus elektorato, politikas trimis esminiais klausimais užėmė kone identiškas pozicijas kaip ir V. Orbanas:
- Griežta migracijos politika. P. Madjaras visiškai palaiko „Vengrijos tvirtovės“ koncepciją. Jis pritaria V. Orbanui, jog tvora pasienyje privalo likti, mat nelegali migracija kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. TISZA taip pat prieštarauja Briuselio brukamoms pabėgėlių paskirstymo kvotoms.
- Konservatyvios vertybės ir LGBTQ+. Skirtingai nei kairioji opozicija, P. Madjaras nežada atšaukti įstatymų, saugančių tradicinį šeimos apibrėžimą (vyro ir moters sąjungą). Jis vengia dalyvauti „Pride“ eitynėse ir neakcentuoja mažumų teisių – lyderis puikiai supranta, jog Vengrijos provincijai tai raudona linija.
- Pozicija dėl karo Ukrainoje (Atsargumas). V. Orbanas vadina save „taikos partija“ ir gąsdina rinkėjus, esą opozicija įtrauks Vengriją į Trečiąjį pasaulinį karą. P. Madjaras meistriškai išvengė šių spąstų. Jis kategoriškai smerkia Rusijos agresiją (to V. Orbanas nedaro), tačiau kartu pritaria sprendimui nesiųsti Vengrijos ginklų ir karių į Ukrainą. Eiliniam vengrui tai skamba kaip saugi alternatyva: palaikymas Kyjivui žodžiais, bet vengianti eskalacijos rizikos.
Reziumuojant, P. Madjaras užčiuopė V. Orbano pažeidžiamumą. Vengrai pavargo ne nuo konservatyvių vertybių ar sienų apsaugos, o nuo milžiniškos korupcijos, infliacijos ir izoliacijos prarandant Europos pinigus. P. Madjaras jiems tiesiog pasiūlė „Orbaną 2.0“ – su tais pačiais baziniais nustatymais, tačiau švariomis rankomis ir atvira prieiga prie ES biudžeto lėšų.
