Kovo pabaigoje Baltijos šalys iškilmingai paminėjo 20-ąsias įstojimo į NATO metines, o buvęs vadovas Jensas Stoltenbergas savo memuaruose sudaužė ilgai puoselėtą saugumo iliuziją. Šiame regione karinis blokas – ne šiaip organizacija, o pagrindinė fizinio išlikimo garantija, todėl gyventojų pasitikėjimas juo muša rekordus: Lietuvoje jis siekia 91 proc., Latvijoje – 82 proc., o Estijoje – 80 procentų. Tačiau atviri aukšto NATO pareigūno tekstai paliko kartų prieskonį, mat parodė, kaip lengvai rytiniai sąjungininkai galėjo tapti mainų moneta.
Autoritetingame leidinyje „Baltic Sentinel“ pasirodžiusi šios knygos recenzija gavo iškalbingą antraštę: „Stoltenbergas išdavė Baltijos šalis 2021-aisiais ir, regis, dėl to visiškai nesijaudina“. Apžvalgos autorius Meelis Oidsalu atkreipia dėmesį į labiausiai gąsdinančią detalę. Buvęs generalinis sekretorius bandymą paaukoti sąjungininkus aprašo su stingdančia ramybe. Maža to, jis nemato tame jokios tragedijos ir tokį žingsnį vadina pragmatiška „diplomatinės pusiausvyros paieška“.
Užkulisinės derybos: Jensas Stoltenbergas ir cinizmas
Remiantis memuarais, 2021 m. rudenį Aljanso vadovas surengė uždarą susitikimą su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Ignoruodamas griežtus Lenkijos bei Baltijos valstybių prieštaravimus, jis joms už nugaros pasiūlė aptarti Kremliaus idėją sukurti „buferinę zoną“ ir atitraukti NATO pajėgas į iki 1997 m. buvusias pozicijas.
Lietuvai, Latvijai ir Estijai toks žingsnis atgal reikštų mirties nuosprendį jų realiam gynybiniam pajėgumui. J. Stoltenbergas faktiškai norėjo paversti rytinius partnerius „antro rūšies“ NATO nariais. Jis rimtai svarstė galimybę išvesti iš regiono tarptautinius batalionus, nutraukti oro policijos misijas ir paversti suverenias valstybes demilitarizuota „pilkąja zona“.
Išganingas Kremliaus godumas
Nuo geopolitinės izoliacijos Rytų Europą išgelbėjo ne Vakarų tvirtumas, o neproporcingas pačios Rusijos apetitas. Maskvos atstovai elgėsi tarsi godi senė iš Aleksandro Puškino pasakos apie žvejį ir auksinę žuvelę. Dalinio „patogių sprendimų“ aptarimo jiems neužteko – Kremlius bekompromisiškai reikalavo įvykdyti visą 2021 m. ultimatumą.
Jei ne šis užsispyrimas, J. Stoltenbergas visiškai realiai galėjo pabandyti įkalbėti kitus sąjungininkus atitraukti karius nuo rytinės sienos. Jo diplomatinio svorio tikrai būtų pakakę įtikinti kompromisams linkusias Prancūziją bei Vokietiją padaryti šias nuolaidas dėl efemeriškos taikos.
Ar generalinis sekretorius galėjo atiduoti Rytus?
Memuarų autorius nedviprasmiškai leidžia suprasti, jog jo autoriteto pakaktų pajėgų atitraukimo procesui pradėti. Tačiau labai abejotina, ar norvegų politikas, net ir būdamas generaliniu sekretoriumi, galėjo realiai prastumti sprendimą, tiesiogiai prieštaraujantį Vašingtono ir Londono geopolitiniams interesams. Juk pagrindinė NATO rėmėja JAV, taip pat ir Didžioji Britanija, visada demonstravo kur kas griežtesnę poziciją Rusijos atžvilgiu.
Vis dėlto pats faktas, kad aukščiausias Aljanso pareigūnas ketino prekiauti sąjungininkų saugumu, tapo skaudžiu moraliniu smūgiu rytiniam flangui.
Pavėluotas atvirumas: bandymas perrašyti istoriją?
J. Stoltenbergo atvirumas kelia logišką klausimą: kodėl jis prakalbo būtent dabar? Tarpusavio pasitikėjimą Aljanse griaunančios detalės viešinamos tuo metu, kai buvęs vadovas jau paliko savo postą ir atsisėdo į Norvegijos finansų ministro kėdę.
Gali būti, jog šia knyga J. Stoltenbergas bando nusimesti istorinę atsakomybe dėl katastrofiško Vakarų pasyvumo 2021–2022 metais. Savo memuaruose kaltę dėl nuolaidžiavimo sindromo jis faktiškai permeta „Maskvos užsispyrimui“ bei Berlyno ir Paryžiaus baimėms (nors būtent jų poziciją tuomet, būdamas generaliniu sekretoriumi, ir palaikė). Tai – labai patogus būdas pasiteisinti, kodėl Aljansas laukė greito Kyjivo kritimo, o karinę paramą Ukrainai oficialiai įteisino tik 2024 metais.
Kartus poskonis: ką realiai pakeis Baltijos šalys?
Baltijos šalims tokie J. Stoltenbergo pareiškimai tapo lediniu dušu. Su nauja jėga atgijo prisiminimai apie Molotovo-Ribentropo paktą, kai nepriklausomos valstybės vienu plunksnos brūkštelėjimu atiduotos sudraskyti. Tačiau kokie bus realūs politiniai Vilniaus, Rygos ir Talino žingsniai po šių prisipažinimų? Ar jiems pavyks inicijuoti NATO chartijos reformą, kuri teisiškai apribotų užkulisinius generalinio sekretoriaus įgaliojimus?
Realybė rodo, jog viskas greičiausiai apsiribos tik pasipiktinimu socialiniuose tinkluose ir griežtomis kritikų skiltimis žiniasklaidoje. Nors ir labai kartu suvokti, kad Briuselyje NATO kabinetuose į jas žiūrima kaip į potencialią buferinę zoną, alternatyvų Šiaurės Atlanto aljansui mažosios Rytų Europos valstybės šiandien tiesiog neturi.
