Jungtinės Valstijos, Izraelis ir Iranas susitarė dėl 14 dienų Irano paliaubos režimo bei derybų Islamabade, taip laikinai atsitraukdami nuo visapusiško karo Artimuosiuose Rytuose. Nors balandžio 7-ąją pasaulis laukė pasaulinės ekonomikos žlugimo, dabar įtampa kiek atslūgo. Visgi ši ramybė paremta pamatiniais prieštaravimais: Pentagono vadovui Pete’ui Hegsethui skelbiant apie „istorinę ir triuškinančią pergalę mūšio lauke“, Irano propaganda paliaubas vadina besąlygine Vakarų kapituliacija. Maža to, abiejų stovyklų sąjungininkai jau ruošiasi atnaujinti karinius veiksmus. Šiame straipsnyje analizuojama, ar tai galima vadinti pergale, kam iš tiesų ji priklauso ir kas laukia pasaulio po kelių dienų sąlyginės tylos.
Likus kelioms minutėms iki apokalipsės
Įtampa pasiekė aukščiausią tašką balandžio 7-ąją, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė galutinį ultimatumą, grasindamas fiziškai sunaikinti Irano infrastruktūrą. Socialiniame tinkle „Truth Social“ jis neslėpė apokaliptinių prognozių. „Šiąnakt žus ištisa civilizacija ir jos jau niekada nepavyks atkurti, – rašė šalies vadovas. – Nenoriu, jog tai nutiktų, bet, matyt, taip ir bus. […] 47 metus trukęs turto prievartavimas, korupcija ir mirtys pagaliau baigsis.“
Iki ultimatumo pabaigos likus mažiau nei 90 minučių, Amerikos lyderis pranešė sutinkantis dviem savaitėms sustabdyti Irano bombardavimą. D. Trumpo teigimu, Vašingtonas sulaukė iš Teherano „10 punktų pasiūlymo“, tapusio „darbiniu derybų pagrindu“.
Šį pasiūlymą perdavė tarpininku tapęs Pakistanas. Pakistano ministras pirmininkas Shehbazas Sharifas ir feldmaršalas Asimas Muniras paprašė D. Trumpo „susilaikyti nuo griaunamųjų pajėgų siuntimo į Iraną šįvakar (balandžio 8 d. 00:00 val. JAV laiku) ir dar dviem savaitėms pratęsti susitarimo su Teheranu terminą, mat diplomatinis sprendimas stabiliai juda į priekį“.
Irano užsienio reikalų ministras Abbasas Araghchi taip pat patvirtino, jog Teheranas sutinka su pauze ir Ormūzo sąsiaurio atblokavimu. Tiesa, jis iškėlė itin svarbią sąlygą: „Laivyba bus įmanoma tik derinant su Irano ginkluotosiomis pajėgomis ir tinkamai atsižvelgiant į techninius apribojimus.“
Tuomet iniciatyvos ėmėsi Irano valstybinė propaganda, žaibiškai apvertusi situaciją aukštyn kojomis. Valstybinė televizija iškart paskelbė naujieną: „Siekdamas užbaigti karą, D. Trumpas paskelbė dviejų savaičių paliaubas ir priėmė Irano sąlygas. Tai – žeminantis atsitraukimas nuo antiiranietiškos retorikos.“
Šio tariamo „atsitraukimo“ pagrindu tapo Irano valdžios transliuojamas „10 punktų planas“. Jame tvirtinama, neva JAV sutiko išmokėti kompensaciją Irano atstatymui, panaikinti sankcijas ir palikti Teheranui sąsiaurio kontrolę. Maža to, naujienų agentūra „Associated Press“ pastebėjo klasikinį triuką: persiškoje susitarimo versijoje minima, esą „pritariama urano sodrinimui“, o Vakarams skirtame angliškame tekste šio punkto apskritai nėra.
Kas privertė nuspausti stabdžius
Už šių netikėtų paliaubų kulisų slypi visiškai konkretūs pasauliniai interesai ir baimės. Nors Iraną į kampą įspraudė valstybės, palaikančios jo ekonomiką, D. Trumpo administraciją sustabdė šaltas pragmatizmas. Verta atidžiau pažvelgti, kokie paslėpti veiksniai bei žaidėjai privertė abi puses staigiai stabdyti eskalaciją.
- Pakistanas – visiems suprantamas žaidėjas. Derybos dėl minėtų punktų truks 15 dienų ir vyks neutralioje, bet strategiškai svarbioje teritorijoje – Pakistano sostinėje Islamabade. Šis pasirinkimas anaiptol nėra atsitiktinis. Tai vienintelė islamiška branduolinė valstybė, turinti 900 kilometrų ilgio sieną su Iranu. Teheranui tai – „savas“ regiono žaidėjas, o Vašingtonui – ilgametis partneris, galintis tapti susitarimo garantu. D. Trumpas yra viešai sakęs, jog „Pakistanas pažįsta Iraną geriau nei bet kas kitas“. Be to, Islamabadas palaiko glaudžius ryšius su Pekinu, pavyzdžiui, karinės priešpriešos su Afganistanu atveju.
- Kinijos veiksnys: nematoma ranka ant Teherano kaklo. Kinija išlieka didžiausia Teherano prekybos partnere, o pagrindinė Irano finansinė bambagyslė driekiasi būtent į Pekiną. Visgi Kinija yra pragmatiška hegemonė: jai nereikia radioaktyvių pelenų Artimuosiuose Rytuose, sužlugdyto projekto „Viena juosta, vienas kelias“ ir astronominių naftos kainų. Kai pakvipo realiu Irano sunaikinimu, griežtas skambutis su reikalavimu atsitraukti, neabejotinai, nuskambėjo iš Kinijos sostinės. Ar Pekinas dabar išgelbės Iraną? Taip, bet tai bude žiaurus sandoris. Kinai toliau pirks iranietišką naftą per „šešėlinį laivyną“, tačiau davyz, kai Islamo Respublikos ekonomika skendi griuvėsiuose, jie pareikalaus precedento neturinčios nuolaidos ir pelnysis iš režimo nevilties.
- Rusija: už borto likusi stebėtoja. Tuo pat metu Rusija, karinė ir techninė Irano partnerė, buvo demonstratyviai išmesta iš derybų proceso Islamabade. Maskva šiuo metu neturi laisvų milijardų Irano ekonomikai gelbėti, o Vašingtonui prie stalo nereikia nereikalingų konkurentų.
- Saudo Arabijos veiksnys: troškulio ir naftos šoko grėsmė. Prasidėjus karui, Rijadas atsidūrė situacijoje su įremtu ginklu prie smilkinio. Iranas atviru tekstu grasino sunaikinti milžiniškas JAV sąjungininkų gėlinimo gamyklas. Jei raketos sulygintų šiuos įrenginius su žeme, dykumų valstybei liktų vos kelios dienos – sauditai tiesiog liktų be geriamojo vandens. Taip pat Saudo Arabija išlieka pagrindine pasaulinių naftos kainų balansuotoja. Iranas jau yra įrodęs (pavyzdžiui, per atakas prieš „Saudi Aramco“ objektus 2019-aisiais), kad gali lengvai pralaužti Saudo Arabijos oro erdvės gynybą ir sustabdyti gavybą. Jei į kampą įspaustas Teheranas sunaikintų sauditų naftos perdirbimo gamyklas, pasaulinės naftos kainos šautų į kosmosą. Tai reikštų dar staigesnį benzino kainų šuolį visame pasaulyje. JAV ir Saudo Arabiją sieja daugybė globalių projektų, kurie vargu ar sėkmingai vystytųsi, jei Rijadas privalėtų sutelkti dėmesį į Irano bombardavimus.
- Būtent dėl šios priežasties Saudo Arabijos Užsienio reikalų ministerija oficialiai pasveikino paliaubas, pabrėždama esminę sąlygą – „išlaikyti atvirą Ormūzo sąsiaurį“. Rijadas negailėjo komplimentų Pakistano tarpininkams (kurių veikla neapsiėjo bei sauditų pinigų) ir ragino ieškoti „išsamaus sprendimo“. Sauditai neturi iliuzijų: jie siekia, kad per šias dvi savaites Irano kilpa nuo jų kaklo būtų nuimta visiems laikams.
Viską įvertinus, Vašingtonas privalėjo nuspausti stabdžius ne tiek dėl Teherano gelbėjimo, kiek siekdamas apsaugoti savo strateginius partnerius, pasaulio ekonomiką ir, žinoma, užkirsti kelią vidiniams nesutarimams pačiose JAV.
Libano spąstai: kodėl Izraeliui nereikia tokios taikos
Trapiausia paliaubų grandis – Izraelio pozicija. Jeruzalėje naujienos sutiktos itin dviprasmiškai, o politinė opozicija jas apskritai sutiko priešiškai. Tiesa, ministro pirmininko kanceliarija formaliai pritarė dviejų savaičių įšaldymui, bet realybėje šis sandoris nesprendžia nė vienos egzistencinės žydų valstybės problemos. Izraelio nepasitenkinimas remiasi trimis esminiais punktais:
- Iranas neatsisako savo remiamų grupuočių („Hezbollah“ ir kitų). Susitarime nėra nė žodžio apie tai, jog Teheranas privalo nutraukti Libano „Hezbollah“ finansavimą, mokymus bei apginklavimą. Kaip patvirtino pats D. Trumpas, paliaubos apskritai netaikomos Libanui. Izraeliui tai reiškia, kad Iranas 14 dienų tylos išnaudos ne taikos siekiui, o kaip atokvėpį, kad galėtų iš naujo aprūpinti savo kovotojus raketomis ir pinigais. Be to, sandoris niekaip neardo iranietiško terorizmo rėmimo tinklo visame pasaulyje.
- Branduolinė dviprasmybė. Tas pats punktas apie „leidimą sodrinti uraną“, kurį Iranas išdidžiai transliuoja per savo televiziją, Jeruzalėje kelia įsiūtį. Izraelio žvalgyba pagrįstai baiminasi, kad 15 dienų diplomatinių plepalų Islamabade – tik dūmų uždanga.
- Susitarimų žlugimo grėsmė. Izraelis atvirai pareiškė, kad ir toliau naikins „Hezbollah“. Reaguodamos į tai, Irano naujienų agentūros „Fars“ ir „Tasnim“ (Islamo revoliucijos sargybos korpuso ruporai) jau pagrasino, neva Teheranas pasitrauks iš susitarimo ir smogs Izraelio kariniams objektams, jei atakos Libane nebus nutrauktos.
Būtent dėl šios priežasties Binyaminas Netanyahu balandžio 8-osios vakaro kreipimesi į tautą, nors ir pasigyrė „milžiniškais laimėjimais“, kalbą baigė lediniu įspėjimu, skirtu tiek Teheranui, tiek Vašingtonui: „Ne visi užsibrėžti tikslai pasiekti visiškai… Esame pasirengę bet kurią akimirką grįžti prie kovos veiksmų.“
Paliaubų paradoksas Iranui: tušti šaldytuvai ir radikalų įniršis
Pagrindinė Irano valdžios problema šiuo metu – pačios paliaubos. Islamo revoliucijos sargybos korpusui kur kas paprasčiau konsoliduoti visuomenę po amerikiečių ir izraeliečių bombomis. Tačiau vos danguje nutyla naikintuvų gausmas, pagrindiniu režimo priešu tampa tuščias šaldytuvas. Valdžiai teks pasiaiškinti:
- Kaip koordinuoti sąsiaurio veiklą, kai karinis jūrų laivynas iš esmės sunaikintas?
- Iš kur gauti maisto produktų, jei infrastruktūra virtusi griuvėsiais, o „duodančiųjų“ kaimynų rankas „apkandžiojo“ patys iraniečiai?
- Už kokius pinigus išlaikyti „Hezbollah“ kovotojus?
Itin trapios Irano paliaubos
JAV viceprezidentas J. D. Vance’as, kalbėdamas balandžio 8-ąją Budapešte, pasiektas paliaubas atvirai pavadino „trapiomis“. Žiniasklaida prognozuoja, jog būtent jis vadovaus Amerikos delegacijai derybose Pakistane. J. D. Vance’as uždavė itin griežtą toną: „Su prezidentu D. Trumpu juokauti nevalia. [Tikimės, kad Iranas į derybas žiūrės] sąžiningai.“
Kol oficialus Teheranas transliavo pergalingus pranešimus apie „10 punktų“, vakare sostinėje įsiplieskė griežtosios linijos šalininkų protestai. Kaip skelbia „Associated Press“, šie žmonės rimtai ruošėsi „apokaliptiniam mūšiui“ su JAV. Degindama Amerikos ir Izraelio vėliavas, minia skandavo: „Mirtis Amerikai! Mirtis Izraeliui! Mirtis kapituliantams!“
Kodėl šios 14 dienų – tik taktinė pauzė, o ne pabaiga
- Neišsprendžiama lygtis. Per dvi savaites Islamabade neįmanoma išspręsti problemos, kuri kaupėsi 40 metų. Iranas negali išsižadėti „Hezbollah“ ir atsisakyti branduolinės programos (režimui tai tolygu politinei savižudybei). Savo ruožtu Izraelis ir JAV negali leisti Teheranui išsaugoti šių kozirių. Kompromiso čia paprasčiausiai nėra – kažkuri pusė privalo iš esmės nusileisti, bet nė viena tam nepasiruošusi.
- Libano detonatorius. Izraelis tiesiai šviesiai nurodė, jog susitarimas Libanui negalioja, tad šalies kariuomenė (IDF) toliau metodiškai naikins Irano remiamas pajėgas. Reaguodamas į tai, Islamo revoliucijos sargybos korpusas bus priverstas imtis atsakomųjų veiksmų. Užtenka vienos „sėkmingos“ raketos, pataikiusios į amerikiečių bazę ar Izraelio miestą, kad sandoris tą pačią akimirką būtų anuliuotas. D. Trumpui teks smogti atgal vien tam, jog po savo apokaliptinių ultimatumų nepasirodytų silpnas.
- Pertrauka pajėgų pergrupavimui. Niekas nevyksta į Islamabadą dėl taikos. Šalys šį laiką išnaudos pasiruošimui naujam raundui. Iranas karštligiškai slėps išlikusias centrifugas giliau po žeme ir derėsis su Kinija dėl finansinio gelbėjimosi rato. JAV ir Izraelis pergrupuos pajėgas, stiprins oro gynybos sistemas ir atidžiai stebės, ar ajatolų režimas nesubyrės iš vidaus, prislėgtas tuščių šaldytuvų bei gatvių protestų.
Tikėtina, jog po derybų Islamabade laukia konflikto formato pokyčiai. Gali būti, kad karas kuriam laikui grįš į hibridinę fazę (šešėlinės atakos prieš tanklaivius, kibernetinis karas, tikslinės likvidacijos), o galbūt atvirkščiai – įsiplieks nauja, jau nevaldoma jėga. Viena aišku: šis karas tikrai nesibaigė.
