Australijai priklausančioje Tasmanijos saloje kyla „Žemės juodoji dėžė“ (angl. Earth’s Black Box). Ši meno instaliacija skirta klimato krizės padariniams fiksuoti ir informacijai išsaugoti ateities kartoms, jei žmonija išnyktų.
„Žemės juodosios dėžės“ koncepcija
Miesto autobuso dydžio statinį sudaro plieninis monolitas, kurio sienų storis siekia 7,5 cm. Ši konstrukcija bus įrengta apleisto oro uosto teritorijoje, o visus statybos darbus planuojama baigti iki 2026 m. pabaigos. Projekto autoriai jį pristato kaip praktiškai nesunaikinamą informacijos registratorių.
Konstrukcijos viduje bus įrengtos atmintinės, skirtos autonomiškai saugoti šimtus duomenų masyvų. Įrenginys nepertraukiamai fiksuos temperatūros pokyčius, pasaulinio vandenyno lygio svyravimus, mokslines klimato ataskaitas ir politikų pareiškimus. Tai primins aviacijoje naudojamą savirašį – šioje koncepcijoje Žemė prilyginama lėktuvui, o žmonija atlieka piloto vaidmenį.
Šią iniciatyvą įgyvendina ekologinė organizacija „Rouser Lab“, reklamos agentūra „Clemenger“ ir kūrybinis susivienijimas „Glue Society“. Autoriai tikisi, jog monolitas taps laiko kapsule ir akivaizdžiu priminimu apie dabartines klimato grėsmes.
Mokslininkų vertinimai
Dalis mokslininkų į šią iniciatyvą žiūri skeptiškai, pažymi CNN. Jeilio universiteto profesorius Anthony Leiserowitzas mano, jog visuomenės gąsdinimas katastrofomis ne visada skatina imtis realių veiksmų. Jo teigimu, klimato krizė – ilgalaikė problema, kuriai spręsti vien nerimą keliančių simbolių nepakanka. Atsakydami į kritiką, objekto autoriai pabrėžia, jog blogiausių scenarijų dar galima išvengti, mat žmonijos „lėktuvas vis dar skrenda“.
Planetos atsarginių kopijų projektai
NEWSROOM IN primena, jog „Žemės juodoji dėžė“ – toli gražu ne pirmas ir ne vienintelis projektas, skirtas žmonijos ar bent jau mūsų ekosistemos paveldui išsaugoti globalių katastrofų akivaizdoje. Pati planetos atsarginės kopijos kūrimo koncepcija – itin populiari. Štai keletas pavyzdžių:
Pasaulinė sėklų saugykla Špicbergene (angl. Svalbard Global Seed Vault) – ko gero, žinomiausias ir realiai veikiantis „pasaulio pabaigos“ objektas.
Šis objektas įrengtas Norvegijai priklausančioje Špicbergeno saloje, amžinojo įšalo žemėje, 120 metrų gylyje. Jame saugomi pagrindinių pasaulio žemės ūkio augalų sėklų pavyzdžiai. Saugykla skirta užtikrinti žmonijos išlikimą pasaulinės katastrofos – branduolinio karo, asteroido rėžimosi į Žemę ar radikalaus klimato pokyčio – atveju, išsaugant genetinę medžiagą žemės ūkiui atkurti. Šis statinys suprojektuotas taip, kad atlaikytų net tiesioginį branduolinės galvutės smūgį.
Arkties archyvas ir „Žemės juodoji dėžė“: duomenų saugojimas
Netoli sėklų saugyklos, apleistoje anglių kasykloje įrengtame archyve saugomi skaitmeniniai duomenys, įrašyti į specialią šviesai jautrią juostą „piqlFilm“. Kūrėjų teigimu, ši laikmena gali išlikti nesugadinta daugiau nei 500 metų. Čia saugomos istorinių dokumentų kopijos, meno kūriniai, atvirasis „GitHub“ kodas, įvairių šalių konstitucijos ir net receptai.
Šio archyvo tikslas – išsaugoti žmonijos skaitmeninę atmintį, žinias bei kultūros paveldą pasaulinių konfliktų ar didelio masto kibernetinių atakų, galinčių sunaikinti šiuolaikinius serverius, atveju.
Žmonijos atminties projektas (angl. The Memory of Mankind) – Austrijoje gimusi iniciatyva, kuria siekiama išsaugoti mūsų civilizacijos archyvinę „atsarginę kopiją“. Saugykla įrengta seniausioje pasaulyje Halštato druskos kasykloje. Nors projektas iš esmės nėra DNR duomenų bazė įprasta biologine prasme – pirminė jo paskirtis buvo tekstinės ir vaizdinės informacijos saugojimas itin patvariose keraminėse plokštelėse, – jis įgavo tiesioginį ryšį su genetika, kai Didžiosios Britanijos mokslininkai čia patalpino amžinąjį „5D kristalą“ su įrašytu visu žmogaus genomu.
Mėnulio arkos (angl. Lunar Ark) projektas – kol kas tik Arizonos universiteto mokslininkų vizija
Šią saugyklą ketinama įrengti po Mėnulio paviršiumi esančiuose lavos tuneliuose. Joje planuojama kriogeniniu būdu užšaldyti ir saugoti 6,7 mln. Žemės augalų, gyvūnų bei grybų rūšių sėklas, sporas, spermą ir kiaušialąstes.
Tasmanijoje statoma „Žemės juodoji dėžė“ nuo kitų panašių projektų skiriasi tuo, jog jos tikslas – ne išsaugoti biologinį ar kultūrinį paveldą, o dokumentuoti patį galimo išnykimo dėl klimato kaitos procesą. Tai labiau raginimas veikti čia ir dabar, nei reali viltis, kad kas nors šiuos duomenis perskaitys po tūkstančių metų.
