Britų verslininkas Danas Thomsonas pradėjo neįprastą eksperimentą – įkūrė suverenią mikrovalstybę Fana, kurios vykdomąją valdžią visiškai perėmė dirbtinis intelektas (DI). Siekdamas įgyvendinti šį projektą, verslininkas išsinuomojo negyvenamą tropinę salą Filipinų Palavano provincijoje, esančią netoli populiaraus Korono kurorto. Planuojama, kad teritoriją valdys skaitmeninių DI avatarų taryba – ji taps iškiliausių žmonijos istorijos mąstytojų ir reformatorių mentaliniais klonais.
Tradicinį valstybės aparatą keičia skaitmeniniai dvyniai blokų grandinėje
Virtualios šalies santvarka remiasi D. Thomsonui priklausančio blokų grandinės startuolio „Sensay“, kuriančio skaitmenines realių žmonių kopijas, technologijomis. Technologijų portalo duomenimis, salos ministrų tarybą sudarys apmokyti LLM (didžiųjų kalbos modelių) robotai – Marko Aurelijaus, Nelsono Mandelos, Leonardo da Vinci ir kitų istorinių asmenybių DI klonai. Šiuo metu oficialios „pilietybės“ (faktiškai – platformos skaitmeninio rezidento statuso) jau paprašė daugiau nei 12 000 žmonių iš viso pasaulio.
Nors virtualus aktyvumas – milžiniškas, realus Filipinų salos apgyvendinimas dar neprasidėjo. Šiuo metu būsimos mikrovalstybės teritorijoje nuolat gyvena tik vienas žmogus – vietos prižiūrėtojas Mike’as. Projektiniuose dokumentuose numatyta, kad D. Thomsonas saloje pastatys apie 30 prabangių vilų, tikėdamasis pritraukti technologijų klajoklius ir turistus iš aplinkinių salų. Visgi pats įkūrėjas pripažįsta visiškos valdžios automatizavimo riziką ir tikisi, jog „valstybinis DI“ nepavers valdymo agresyviu strateginiu žaidimu, siekiant sunaikinti priešininką.
Mikrovalstybė Fana ir pasaulinė mikrovalstybių istorija
Eksperimentines virtualias valstybes entuziastai kūrė ir anksčiau, siekdami kardinaliai skirtingų tikslų – nuo mokesčių vengimo iki meno performansų. Žinomiausių pasaulio mikrovalstybių raidą išsamiai nagrinėja tarptautinis enciklopedinis portalas „MicroWiki“:
- Silando Kunigaikštystė (Principality of Sealand): žinomiausia fizinė mikrovalstybė, kurią 1967 m. nebenaudojamoje karinėje platformoje „Roughs Tower“ Šiaurės jūroje įkūrė atsargos britų majoras Paddy Roy Batesas. Šalis leidžia savo monetas ir pasus, taip pat sėkmingai išsilaiko iš (neakivaizdinio) turizmo, suvenyrų pardavimo, investicijų bei kilmingų titulų (pavyzdžiui, lordo, barono ar grafo) teikimo.
- Rožės salos respublika (Republic of Rose Island): italų inžinierius Giorgio Rosa 1968 m. pastatė asmeninę platformą Adrijos jūroje, už Italijos teritorinių vandenų ribų. Projektą, kuriame veikė restoranas ir suvenyrų parduotuvė, Italijos karinės jūrų pajėgos likvidavo ir susprogdino, įtarusios mokesčių vengimu.
- Molosijos Respublika (Republic of Molossia): ekscentriška mikrovalstybė, kurią buvęs JAV karys Kevinas Baugh įkūrė savo kieme Nevados valstijoje; čia oficialiai draudžiama įvežti špinatus ir svogūnus.
- Asgardija (Asgardia): pirmoji „kosminė valstybė“, kurią 2016 m. paskelbė mokslininkas Igoris Ašurbeilis, siekdamas sukurti nuo Žemės įstatymų nepriklausomą skaitmeninę tautą būsimai Mėnulio kolonizacijai.
Lenkijos patirtis kuriant mikrovalstybes: mokesčių spragos ir politiniai memai
Europos verslininkai ir interneto bendruomenės taip pat aktyviai naudojasi virtualių valstybių idėja teisinėms problemoms spręsti arba politinei satirai reikšti. Šioje srityje Lenkija žengia priekyje:
- Kabuto Karalystė (Królestwo Kabuto): siekdamas apsaugoti savo verslą nuo griežto mokesčių spaudimo bei biurokratijos, lenkų verslininkas Mieszko Makowskis 2016 m. įsigijo privatų žemės sklypą Veniavos kaime (netoli Radomo) ir paskelbė jį suverenia karalyste. M. Makowskis teisiškai prie jos prijungė neutralias jūrų zonas (terra nullius) prie Kanados ir Prancūzijos Polinezijos bei leido registruoti mokesčių nemokančias įmones – tai pritraukė tūkstančius verslininkų.
- San Escobaras (San Escobar): virtuali valstybė-memas, atsiradusi 2017 m. sausį dėl tuometinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Witoldo Waszczykowskio diplomatinio liapsuso. Lenkijos internautai akimirksniu sukūrė šios neegzistuojančios Karibų šalies ministerijų paskyras, herbą, valiutą (eskudą) ir net pradėjo pardavinėti turistinius kelialapius, taip sukurdami kultinį politinės satyros pavyzdį.
Skaitmeninis Garry Kasparovo getas
Išskirtinę vietą mikrovalstybių judėjime užima politiniai projektai, gyvuojantys daugiausia dėl skambaus viešųjų ryšių efekto. Ryškus „skaitmeninės valstybės tremtyje“ (skirtos Rusijos piliečiams) ir alternatyvios JT pavyzdys – buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garry Kasparovas. Didmeistris jau ne vienus metus kritikuoja realias tarptautines institucijas, per įvairias nevyriausybines organizacijas populiarindamas „demokratijų lygos“ idėją. Jis deklaruoja itin kilnius tikslus – neva jo virtuali platforma padės milijonams išvykusių rusų spręsti realias problemas, susijusias su legalizavimusi, sąskaitų atidarymu bei vizų gavimu Europoje.
Visgi ilgametė didmeistrio veikla rodo, kad šiese koncepcijos neperžengia gražių viešųjų ryšių iniciatyvų ribų. Šiuo metu pagrindinis jo projektas – savotiška „Virtuali laisva Rusija“ (arba „virtualus rusų Taivanas“) bei liūdnai pagarsėjęs „gero ruso pasas“ – akimirksniu tapo interneto memu ir pasirodė esąs visiškai nenaudingas tikriems pabėgėliams. G. Kasparovas skaitmeninius projektus paverčia begaliniu lobistinių pristatymų ir derybų su Europos valdininkais ratu, siekdamas, kad būtų pripažinti Nanseno pasų analogai.
„NEWSROOM IN“ primena, jog nepaisant populiarumo, išvystytos vidaus ekonomikos, leidžiamų pasų, valiutų ar net turimų konstitucijų, nė viena pasaulio mikrovalstybė neturi oficialaus Jungtinių Tautų ar pasaulio lyderių diplomatinio pripažinimo. Ar pasikeis tarptautinės teisės požiūris į skaitmeninį suverenitetą, kai tokių valstybių gyventojais taps ne ekscentrikai ar lobistai, o milijonai skaitmeninių dvynių, parodys tik laikas.
