Europos Komisija paskelbė baigusi didžiulį konkursą, kurio tikslas – sukurti ES suverenų debesį. 180 mln. eurų vertės sutartį dėl Europos Sąjungos institucijų, organų ir agentūrų aptarnavimo pasidalijo keturi išskirtinai Europos paslaugų teikėjai. Nugalėtojais tapo Liuksemburgo bendrovė „Post Telecom“, Vokietijos „StackIT“, Prancūzijos „Scaleway“ ir Belgijos „Proximus“.
Šešerių metų trukmės projektu siekiama radikaliai sumažinti bendrijos technologinę priklausomybę nuo išorės korporacijų.
ES suverenus debesis ir jo koncepcija
Suverenaus debesies koncepcija – tai specifinis, į maksimalų saugumą ir griežtą jurisdikcijos kontrolę orientuotas kompiuterijos modelis. Pagal jį valstybės institucijų ar privačių organizacijų duomenys talpinami, valdomi ir saugomi visapusiškai laikantis nacionalinių įstatymų, technologinės kontrolės standartų bei privatumo apsaugos reikalavimų tos teritorijos, kurioje serveriai stovi fiziškai.
Ankstesni ES technologijų tiekėjai
Iki suverenaus debesies projekto pradžios Europos Sąjungos struktūros, kaip ir dauguma pasaulio vyriausybių, kliaudavosi beveik vien Amerikos technologijų milžinų „Didžiuoju trejetu“ (Big Three).
Pagrindiniai Europos institucijų paslaugų teikėjai:
- Microsoft Azure (ir „Microsoft 365“ ekosistema, nuo kurios priklauso beveik visa kasdienė ES pareigūnų dokumentacija bei komunikacija).
- Amazon Web Services (AWS).
- Google Cloud.
Europa šias paslaugas rinkosi paprasčiausiai todėl, mat vietos bendrovės ilgą laiką neturėjo panašaus masto, patikimumo ir skaičiavimo pajėgumų infrastruktūros.
Priežastys atsisakyti JAV technologijų
Europos Komisija perėjimo procesą pradėjo ne iš patriotizmo, o dėl teisinių spąstų, sukėlusių tiesioginę grėsmę bendrijos suverenitetui:
1. JAV „CLOUD Act“ įstatymas (2018 m.). Šis teisės aktas įpareigoja Jungtinėse Valstijose įsikūrusias IT bendroves paprašius suteikti JAV specialiosioms tarnyboms ir teismams prieigą prie vartotojų duomenų, net jei serveriai fiziškai stovi Europoje. Taip kilo tiesioginė grėsmę ES valstybių paslapčių saugumui.
2. Teismo sprendimas „Schrems II“ (2020 m.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino negaliojančiu ES ir JAV susitarimą dėl dalijimosi duomenimis („Privacy Shield“). Teismas nusprendė, jog Amerikos sekimo įstatymai neužtikrina europiečiams tinkamos apsaugos. Paaiškėjo, kad ES piliečių duomenų saugojimas JAV korporacijų serveriuose faktiškai pažeidžia griežtą Europos Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR).
3. Priklausomybės nuo tiekėjo grėsmė („Vendor Lock-in“). Europos politikai suprato, jog geopolitinės krizės ar prekybos karo su Vašingtonu atveju ES institucijos gali prarasti prieigą prie savo pačių kritinių duomenų bazių. Faktiškai visas valstybinis aparatas priklausė nuo jungiklio už vandenyno.
Žlugęs pirmasis bandymas – „Gaia-X“
NEWSROOM IN primena, jog Europa jau skambiai bandė spręsti šią problemą. 2019 m. Prancūzijos ir Vokietijos iniciatyva startavo megaprojektas „Gaia-X“.
Jo tikslas buvo sukurti bendrą Europos debesijos ekosistemą. Visgi projektas greitai įklimpo vidinėje biurokratijoje. Negana to, dėl technologijų poreikio „Gaia-X“ leido prie konsorciumo prisijungti toms pačioms JAV („Amazon“, „Microsoft“) ir Kinijos („Alibaba“) milžinėms, nuo kurių turėjo gintis. Galiausiai suvereniteto idėja ištirpo.
Būtent dėl šios priežasties naujasis konkursas vyko visiškai kitaip – lėšos atiteko tik Europos bendrovėms.
Vis dėlto ši suma tebėra lašas jūroje, palyginti su Jungtinių Valstijų IT biudžetais. Visiškai atsisakyti amerikietiškų debesų užtruks ne vienerius metus. Šiuo metu į Europos serverius keliauja tik kritiškiausi ir slapčiausi valstybės duomenys, mat įprasta bendrijos biurokratija vis dar priklausoma nuo „Microsoft“ bei „Amazon“ pajėgumų.
