Korporacija „Amazon“ paskelbė 2025 metų ataskaitą, kurioje analizuojamos duomenų centrų vandens sąnaudos bei siekis tapti „vandeniui palankia“ (angl. water-positive) įmone. Jos debesų kompiuterijos padalinys AWS šį planą jau įgyvendino 75 proc., o iki 2030 metų ketina pasiekti 100 proc. Šis tikslas reiškia, jog bendrovė į ekosistemas privalo sugrąžinti daugiau vandens išteklių, nei sunaudoja jos infrastruktūra.
Tiesa, dokumente kukliai nutylima, jog per praėjusius metus „Amazon“ serverių parkai negrįžtamai sugėrė 9,5 mln. kubinių metrų gėlo vandens. Perskaičius šią ataskaitą taip ir lieka neaišku, kaip tiksliai bendrovė ketina gamtai sugrąžinti daugiau, nei iš jos pasiima.
Bebrai gelbėtojai ir toksiškas skystis
Savaime suprantama, „Amazon“ neketina panaudoto vandens pilstyti į butelius ir dalyti troškulio kankinamiems ūkininkams. Juo labiau bendrovės įkūrėjas Jeffas Bezosas neplanuoja samdyti bebrų brigados, kad ši iškastų naujų ežerų Šveicarijos Alpėse. Vanduo, patenkantis į duomenų centrų aušinimo sistemas, arba išgaruoja milžiniškuose aušinimo bokštuose (gradinėse), arba virsta techninėmis nuotekomis, kuriose gausu druskų bei vamzdynų valymui naudojamų chemikalų. Grąžinti šį skystį į miesto vandentiekį painu tiek techniškai, tiek teisiškai.
„Palankumo vandeniui“ paslaptis ir vandens sąnaudos
Siekdama pelnyti gražų statusą, „Amazon“ taiko virtualių įskaitų sistemą, panašią į anglies dioksido kreditus. Schema paprasta: sausringoje Virdžinijoje veikiantis AWS duomenų centras procesoriams aušinti iš vietos vandenvietės išsiurbia milijonus litrų geriamojo vandens. Užuot jį grąžinusi, „Amazon“ remia išorinį ekologinį projektą kur nors kitoje šalies dalyje – pavyzdžiui, finansuoja prakiurusių vamzdžių remontą kaimyninėje valstijoje arba moka už medžių, kurie „geria per daug drėgmės“, kirtimą. Popieriuje ekologai suskaičiuoja sutaupytus litrus, korporacija atima vieną rodiklį iš kito ir pareiškia: „Sveikiname, mes grąžiname gamtai daugiau, nei pasiėmėme!“
Geografinės buhalterijos triukai
Didžiausia sisteminė manipuliacija – geografinis neatitikimas. Vanduo – vietinis išteklius, jo negalima padėti į banką ar persiųsti internetu. Jei „Amazon“ duomenų centras sekina vietinius Oregono gyventojų šulinius, pelkių atkūrimo finansavimas lietingoje Airijoje Oregonui niekaip nepadės. Sausringo regiono gyventojai be gruntinio vandens lieka jau dabar, kol Sietle įsikūrusi viešųjų ryšių tarnyba švenčia pergales, fiksuojamas pasauliniuose grafikuose. Šiandien, sparčiai plintant dirbtiniam intelektui (DI), tokios ataskaitos atrodo gana ciniškai. DI paieškos užklausoms ir naujų modelių mokymui reikia 4–5 kartus daugiau skaičiavimo galios, o tai reiškia ir kur kas didesnį aušinimo poreikį.
Slapta „Amazon“ serverių geografija
Tikslų savo duomenų centrų skaičių „Amazon“ laiko po devyniais užraktais – tai ne tik komercinė paslaptis, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. Oficialiai bendrovė pripažįsta turinti tik 39 geografinius regionus, suskirstytus į 123 prieinamumo zonas. Tačiau, remiantis nutekintais duomenimis, kuriuos išanalizavo agentūra Bloomberg, bendras įmonės objektų skaičius pasaulyje jau viršijo 900. Į šį skaičių patenka milžiniški nuosavi megakampusai, nuomojamos salės kitų įmonių duomenų centruose (bendra apgyvendinimo paslauga) ir nedideli mazgai ryšių tinklų sandūrose.
Kur fiziškai sukasi mūsų duomenys
| Makroregionas | Svarbiausi centrai | Ypatybės |
| Šiaurės Amerika | Šiaurės Virdžinija, Oregonas, Ohajas, Kalifornija | Virdžinija – pasaulinė duomenų centrų sostinė. Per ją teka iki 70 proc. viso pasaulinio interneto srauto. |
| Europa | Airija (Dublinas), Vokietija (Frankfurtas), Jungtinė Karalystė, Prancūzija | Airija populiari dėl mokestinių lengvatų, o Frankfurtas – svarbiausias ES finansų mazgas. |
| Azija ir Okeanija | Japonija (Tokijas), Singapūras, Australija, Pietų Korėja, Indija | Į šį regioną šiuo metu investuojamos dešimtys milijardų dolerių. |
| Artimieji Rytai / Afrika | JAE, Bahreinas, PAR | Vietiniai centrai, skirti laikytis vietos įstatymų dėl duomenų suvereniteto. |
O kaip reikalai „Google“ stovykloje?
„Google“ užsiima lygiai tokia pat viešųjų ryšių akrobatika. Savo naujausioje ataskaitoje bendrovė iškilmingai žada iki 2030 metų sugrąžinti gamtai 120 proc. viso savo objektų sunaudojamo vandens kiekio. Ji praneša, jog jau „grąžino“ milijonus kubinių metrų vandens vykdydama labdaros projektus, tokius kaip išmaniųjų jutiklių įrengimas indėnų laukams laistyti Arizonoje arba durpynų atkūrimas Airijoje.
„Google“ troškulys didesnis nei „Amazon“
Palyginus gražią reklamą su realiais inžineriniais rodikliais, paaiškėja, jog „Google“ vandens išteklius eikvoja dar sparčiau nei jos konkurentė. Analitikų vertinimu, „Google“ duomenų centrai vidutiniškai sunaudoja apie 1,15 litro vandens vienai kilovatvalandei energijos, o AWS apsieina su mažesniais kiekiais, nes naudojasi tiesioginiu oro aušinimu. Dėl DI lenktynių bendras fizinis „Google“ suvartojamo vandens kiekis pastaraisiais metais beveik padvigubėjo ir pasiekė milžiniškas apimtis.
Tikrieji ataskaitų adresatai: savivaldybės ir Volstritas
Jeigu visi viską supranta, kam tuomet rašomos šios ataskaitos? Iš esmės jos skirtos dviem svarbioms auditorijoms.
Kiekvieni sąlyginiai 100 žodžių, kuriuos sugeneruoja DI modelis, dėl milžiniško procesorių kaitimo fiziškai „išgeria“ apie 500 ml vandens. Sausringų valstijų gyventojai pradeda atvirai maištauti sužinoję, jog kaimynystėje statomas naujas serverių parkas tuštins jų vandentiekį. Norėdami gauti leidimą statyti naują DI centrą, technologijų milžinai privalo nuraminti vietos savivaldybę pažadais sutaisyti vietos mokyklos vamzdyną.
Visgi esama ir svarbesnio adresato – tai investicijų milžinai: „BlackRock“, „Vanguard“ ir „Fidelity“. Šiandien milijardai dolerių skirstomi pagal vadinamuosius ESG reitingus (aplinkosaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos standartus). Jeigu kuri nors bendrovė prarastų tvarios veiklos statusą, šie fondai teisiškai privalėtų parduoti jos akcijas. Kapitalizacijos smukimas net keliais procentais įmonių vadovybei kainuotų dešimtis milijardų dolerių. Todėl parengti ataskaitą apie lašišų gelbėjimą – tik pigus mokestis už tai, jog stambūs investuotojai neišsiparduotų technologijų milžinių akcijų.
Sunkios inžinerinės pagirios Silicio slėnyje
Rinka pagaliau suprato: be galo plėsti angarų ir lieti juose deficitinio vandens nepavyks – fizikos dėsniai ir vietos biudžetai kerta atgal. Siekdami neiššvaistyti lėšų komunaliniams mokesčiams, technologijų milžinai, užuot naudojęsi viešųjų ryšių triukais, diegia keturis realius technologinius sprendimus:
- Skysčio kontūrai (angl. Direct-to-Chip): Naujieji „Nvidia“ „Blackwell“ lygio lustai išskiria tiek šilumos, jog oru jų atvėsinti neįmanoma. Prie pat kristalo montuojama plokštelė su skystu aušalu. Šis kontūras yra sandarus kaip automobilio radiatorius – vanduo juo teka ratu daugelį metų, todėl jo sąnaudos sumažėja iki nulio.
- Specializuoti lustai (ASIC): Pirkti universalias vaizdo plokštes iš „Nvidia“ tapo per brangu. „Google“ (TPU v6) ir „Amazon“ („Trainium“) pereina prie specializuotų procesorių. Jie pritaikyti tik DI matricų dauginimui, todėl suvartoja 30–40 proc. mažiau energijos ir beveik nekaista.
- Atominės energetikos renesansas: Supratusi, jog miestų tinklai neatlaiko apkrovų, „Microsoft“ sudarė sutartį dėl uždarytos Trijų mylių salos atominės elektrinės paleidimo iš naujo, o „Amazon“ įsigijo duomenų centrą tiesiai prie branduolinio reaktoriaus Pensilvanijoje. Ateityje planuojama mažuosius modulinius reaktorius (SMR) statyti tiesiog už serverių angarų tvoros.
- Algoritminė dieta: Inžinieriai optimizuoja pačią programinę įrangą. MoE (angl. Mixture of Experts) architektūra gavusi užklausą aktyvina tik reikiamą modelio dalį, kol likę 90 proc. lusto „miega“. O kvantavimas suspaudžia duomenis ir kelis kartus sumažina procesorių apkrovą.
Dževonso paradoksas: kodėl optimizavimas neišgelbės planetos
Visi išvardyti inžineriniai sprendimai turi vieną tikslą – skaičiavimo vienetą paversti pigesniu ir efektyvesniu energijos atžvilgiu. Tačiau čia suveikia klasikinis ekonomikos dėsnis – Dževonso paradoksas. Jis teigia, jog kuo labiau prieinamas ir efektyvesnis tampa išteklius, tuo labiau auga jo suvartojimas.
Jei 2025 metais modelio mokymui sąlyginai reikėjo milijono litrų vandens, 2026 metais dėl naujų technologijų reikės tik pusės milijono, „Amazon“ ir „Google“ sutaupyto kiekio netausos. Jos tiesiog apmokys dešimt kartų daugiau modelių. Bendras vandens ir energijos suvartojimas vis tiek augs, visiškai nubraukdamas bet kokį inžinerinį optimizavimą ir didindamas naštą ekosistemoms.
Galiausiai, technologijų milžinai ekologiją gelbėja ne iš meilės gamtai. Energija ir vanduo tapo pagrindiniu jų grynojo pelno ribotuvu. Jeigu lustas išsilydys arba įmonė praras vandens kvotą, lenktynės bus pralaimėtos. Čia veikia grynas kapitalizmas: optimizuok išteklius arba pasitrauk iš žaidimo.
