Dar 2025 metų sausį Giorgia Meloni buvo vienintelė Europos lyderė Donaldo Trumpo inauguracijoje. Tuomet JAV prezidentas ją vadino „fantastišku žmogumi“ ir „didžia lydere“. Šiandien iš šių komplimentų neliko nė pėdsako.
Panašu, jog ypatingi Vašingtono ir Romos santykiai baigėsi. Lūžis įvyko ne dėl vieno konkretaus įvykio, o susidūrus dviem skirtingoms nacionalinių interesų koncepcijoms. D. Trumpas reikalauja iš sąjungininkų absoliutaus lojalumo savo darbotvarkei („kas ne su mumis – tas prieš mus“), tuo tarpu G. Meloni perėjo prie strateginės autonomijos politikos. Ji pradėjo formuoti naują, kur kas griežtesnę liniją bendraujant tiek su sąjungininkais už vandenyno, tiek su partneriais Europos Sąjungoje (ES).
Kodėl pašlijo Donaldo Trumpo ir Giorgia Meloni santykiai?
➤ Išsiskyrė požiūriai dėl popiežiaus
Donaldas Trumpas viešai užsipuolė popiežių Leoną XIV, pavadinęs jį „siaubingu užsienio politikoje“ dėl pernelyg švelnios pozicijos Irano atžvilgiu. Katalikiškai šaliai vadovaujančiai G. Meloni tylėti šioje situacijoje reiškė politinę savižudybę. Jos atsaką, jog D. Trumpo žodžiai „nepriimtini“, Baltieji rūmai įvertino kaip asmeninį įžeidimą.
„Popiežius – Katalikų bažnyčios vadovas, tad raginti siekti taikos ir smerkti bet kokio pavidalo karą jam teisinga ir normalu“, – rėžė G. Meloni.
Prie viešų Europos sąjungininkų priekaištų nepratęs JAV prezidentas atkirto per dienraštį „Corriere della Sera“, pademonstruodamas išskirtinį šiurkštumą:
„Tiesą sakant, vienintelis nepriimtinas dalykas čia – ji pati, mat jai visiškai nerūpi, ar Iranas turės branduolinį ginklą. Turėdamas tokį arsenalą ir progą, Iranas per porą minučių nušluotų Italiją nuo žemės paviršiaus.“
JAV vadovas žengė dar toliau ir smogė į jautriausią dešiniosios G. Meloni vyriausybės vietą – migracijos bei saugumo politiką: „Maniau, jog ji drąsi, tačiau klydau… Ji jau nebe ta, kokia buvo, o Italija niekada nebebus tokia pati – ją, kaip ir visą Europą, žudo imigracija.“
➤ Artimųjų Rytų posūkis: nuo paramos prie sankcijų Izraeliui
Kol Vašingtone skambėjo priekaištai, Roma žengė realius politinius žingsnius. Jie parodė, jog Italija Artimuosiuose Rytuose nebeseka aklai JAV politikos kursu.
Izraelio pajėgoms apšaudžius teritoriją šalia Italijos taikdarių konvojaus UNIFIL misijoje, G. Meloni įšaldė automatinį gynybos susitarimo su Tel Avivu pratęsimą. Be to, Beirute viešėjęs Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani Izraelio smūgius Libanui pavadino „nepriimtinais“.
G. Meloni, grįsdama atsiskyrimą nuo JAV linijos, suformulavo naują Italijos užsienio politikos doktriną: „Reikia turėti drąsos nesutikti su sąjungininkais.“
Antrasis frontas: Stabilumo pakto įšaldymas
Tuo pat metu G. Meloni atidarė antrąjį frontą, iškėlusi griežtus reikalavimus ES vadovybei. Kalbėdama Veronoje ji leido suprasti, jog Italija ruošiasi užsitęsusiai krizei. Premjerė reikalauja, kad Bendrija sušvelnintų biudžeto taisykles ir ekologinius mokesčius (ETS bei CBAM). Anot jos, to nepadariusi „Europa rizikuoja vėl pavėluoti reaguoti į krizę“.
Nepaisant augančių energijos kainų, vyriausybės vadovė griežtai užkirto kelią kalboms apie grįžimą prie rusiškų dujų pirkimo. Ji paragino ieškoti kitų diversifikacijos būdų. Komentuodamas energetikos krizę ES, D. Trumpas pažymėjo: „Jie moka didžiausias kainas… ir kliaunasi Donaldu Trumpu.“ Tačiau G. Meloni leido suprasti, jog Roma pasikliaus tik savimi. Kyla tik vienas klausimas – ar Italijos ekonomikai pakaks tvirtumo atlaikyti tokį savarankiškumą siaučiant pasaulinei energetikos ir politikos audrai.
